Kineziterapija – viena iš pagrindinių reabilitacijos priemonių sveikatos ir fizinės būklės grąžinimui bei palaikymui, gydant judesiu ir fiziniais veiksniais. Specialistų teigimu, kineziterapija po klubo sąnario operacijos atlieka ypatingą vaidmenį pacientų gijimo procese – padeda greičiau atsigauti, sumažina neigiamus po operacijos sukeliamus simptomus bei leidžia atgauti pasitikėjimą savo jėgomis.
Kiekvienais metais sąnarių keitimo operacijų skaičius auga. Dažniausiai ši operacija yra atliekama dėl sąnario artrozės, tačiau yra ir kitų priežasčių. Pagyvenusio ir senyvo amžiaus žmonėms operacijos dažnai atliekamos dėl griuvimo ir patirto šlaunikaulio, kaklo ar galvos lūžių. Rečiau pasitaiko atvejų, kai operacija yra atliekama ir jauniems žmonėms dėl įgimtų klubo sąnario deformacijų ar patirtų traumų.
Operacija kaip išsigelbėjimas
„Gijos Klinikų“ Fizinės medicinos ir reabilitacijos centro kineziterapeutė Gražina Garbenienė teigia, kad po klubo sąnario keitimo operacijos į reabilitaciją atvyksta dažniausiai vyresnio amžiaus pacientai, moterų daugiau negu vyrų. Kineziterapeutės teigimu, klubo sąnario pakeitimo operacija padeda grąžinti prarastas judėjimo funkcijas – ji paruošia sąlygas individualiam reabilitacijos procesui, kuris labai priklauso nuo psichologinės paciento būklės, nusiteikimo, valios ir pastangų.
G. Garbenienė pastebi, kad ilgai sirgdami ir kęsdami skausmą pacientai išgyvena krizę, todėl klubo sąnario pakeitimo operacija yra kaip išsigelbėjimas nuo nuolat kankinančio skausmo ir sutrikusios kasdienės veiklos. Pacientų būklę iki operacijos apsunkina ir tokie faktoriai kaip netaisyklinga padėtis dirbant, ilgalaikės statinės padėtys pasilenkus į priekį, netaisyklingas sunkių daiktų kėlimas, miegojimas ant labai minkštų čiužinių, menkas domėjimasis savo sveikatos būkle, delsimas kreiptis į gydytojus. „Žmogus suvokia, kad nepajėgia atlikti to, ką galėdavo ar norėtų atlikti, t.y. negali patenkinti savo lūkesčių. Dėl to gali jausti baimę, nerimą, gali pasireikšti elgesio sutrikimai, tokie kaip nerimas ir depresija. Kineziterapijos taikymas sumažina šiuos simptomus. Atitraukia pacientus nuo kankinančių minčių, o procedūrų lankymas yra puiki galimybė pabendrauti ir pasidalinti patirtimi su kitais to paties likimo draugais. Tai gali sustiprinti bendrą fizinę būklę, pagerinti sveikatą ir turėti teigiamą įtaką pooperaciniam gijimui“, – sako kineziterapeutė.
Pradėti reikėtų nedelsiant G. Garbenienė pasakoja, kad į „Gijos Klinikų“ Fizinės medicinos ir reabilitacijos centrą pacientai atvyksta praėjus vidutiniškai 3 dienoms po operacijos. „Kineziterapijos tikslai ir programa sudaroma individualiai kiekvienam pacientui, atsižvelgiant į jo lūkesčius ir esamą būklę. Norint pasiekti optimalių rezultatų, kineziterapija pradedama jau kitą dieną po operacijos. Pacientams leidžiama operuota koja minti pilnu krūviu (jeigu operavęs gydytojas nenurodo kitaip). Dažniausiai tai būna trumpalaikis pasivaikščiojimas pasiremiant į vaikštynę ar su ramentais. Taip pat atliekami judesiai per čiurnos sąnarį, kvėpavimo ir kiti nesudėtingi pratimai, aktyvinantys kojų raumenis ir gerinantys veninio kraujo nutekėjimą“, – aiškina specialistė.
Po operacijos, anot G. Garbenienės, yra svarbu mokyti pacientą, kaip saugiai atsikelti iš lovos, taisyklingai vaikščioti, naudojantis pagalbinėmis priemonėmis, koreguoti eiseną, laikyseną, lavinti operuotos kojos funkciją. „Kineziterapijos dėka mažinamas skausmo intensyvumas, stiprinami raumenys, didinama judesių amplitudė, taip pat gerinama paciento funkcinė būklė, mobilumas. Vėlesniu atsistatymo laikotarpiu didžiausią dėmesį reikia skirti užsiėmimams, kurie svarbūs paciento kasdieninei veiklai. Praėjus 6 savaitėms po operacijos, dauguma pacientų gali nueiti ilgus atstumus, funkciniai apribojimai kasdien vis mažėja“, – sako kineziterapeutė.
Kas lemia sveikimo tempą? Atsigavimo po operacijos proceso laikotarpis, pasak kineziterapeutės, priklauso nuo paciento būklės, amžiaus, ligos išreikštumo, funkcinės būklės ir, atsižvelgiant į tai, gali užtrukti ilgiau. „Aktyviems žmonėms po operacijos atsigauti yra kur kas lengviau, nei mažiau aktyviems pacientams. Pavyzdžiui, dėl nepakankamo fizinio aktyvumo iki operacijos buvę silpni pilvo sienos raumenys, klubo sąnarį supančių raumenų įtempimas ar silpnumas daro įtaką laikysenai, juosmeninės stuburo dalies ir klubo sąnario funkcijai“, – aiškina G. Garbenienė.
Privalu pratimus tęsti ir namuose
Tikintis visiškai atsistatyti po klubo sąnario pakeitimo operacijos, pacientas turi aktyviai dalyvauti reabilitacijos procese. Kineziterapeutai yra visuomet pasiruošę padėti. „Su pacientais aptariame, kaip prisitaikyti gyvenimui namuose, kaip tvarkytis buitį. Pacientams kyla daug klausimų iš kasdienybės. Kartais tenka net pakonsultuoti, kaip, sau nepakenkiant, pamelžti karvutę ar pasilipti kopėčiomis ir pan.“, – pasakoja specialistė.
Stacionare reabilitacija po klubo sąnario keitimo operacijos trunka 18 dienų, tačiau, anot G. Garbenienės, dažnai judėjimo funkcijos per tokį trumpą laiką visiškai nesugrąžinamos, todėl labai svarbu išmokyti pacientą saugiai prisitaikyti supančioje aplinkoje bei tęsti rekomenduotus mankštos pratimus, būtinus funkciniam mobilumui didinti. „Atsistatoma vidutiniškai per 6 mėn. Tą laiką reikėtų pasisaugoti, ypač dėl klubo sąnario išnirimo rizikos, jo nelenkti daugiau kaip 90 laipsnių, t.y. nesėdėti ant žemų paviršių, kėdučių, nekryžiuoti kojų, nelaikyti kojos ant kojos, nesilenkti, kai abi kojos tiesios, stengtis nesukti, negręžioti operuotos kojos ir pėdos“, – pataria kineziterapeutė.
Rekomenduotina paruošti saugią ir patogią namų aplinką: naudoti lovos, klozeto, kėdžių paaukštinimus; pašalinti kilimus, laidus, slenksčius ar kitas kliūtis vaikščiojimui; įrengti sienines tualeto/vonios rankenas; laikyti dažniausiai buityje naudojamus daiktus patogiose vietose, kad būtų lengva pasiekti.
Reabilitacijos sėkmę lemia ne tik kineziterapija salėje, bet ir individualiai reabilitologo skiriamas kompleksinis gydymas: masažas, fizioterapijos procedūros ir kineziterapija vandenyje. Reabilitacijoje dalyvauja visa profesionalų komanda, o jos efektyvumą apibūdina tokie kriterijai kaip: ligos simptomų sumažėjimas, kasdienės veiklos atkūrimas, sumažėjusios vaistų dozės ir jų poreikis bei teigiama psichoemocinė ir gyvenimo pilnatvės dinamika.