Statistikos duomenimis, Europoje daugiau nei kas ketvirtas žmogus – nutukęs. Ši tema itin aktuali Lietuvoje, nes esame tarp labiausiai nutukusiųjų Europos šalių penketuke. Su antsvoriu kovojantys žmonės, išbandę begalę dietų, mankštų ar svorio metimo būdų, vis dažniau kreipiasi pagalbos į chirurgus. Kaip kovoti su nutukimo pandemija? Kada reikalinga svorio mažinimo operacija? Apie tai kalbamės su „Gijos Klinikų“ abdominalinės ir bariatrinės chirurgijos gydytoju dr. Donatu DANIU.
– Gerbiamas daktare, ką patartumėte išbandyti žmogui, siekiant išvengti chirurginio antsvorio operacijos?
– Pirmiausia žmogus pats turėtų pasirūpinti svorio mažinimu. Derėtų išbandyti konservatyvius gydymo metodus, t. y. dietas (atsižvelgiant į tinkančius maisto produktus), fizinio aktyvumo modelius, specialias mankštas ir pan. Šiais klausimais vertėtų konsultuotis su gydytoju dietologu ir profesionaliu fizinės mankštos specialistu – kineziterapeutu, kurie, atsižvelgiant į paciento individualias savybes, gyvenimo būdą, lėtines ligas, sudarytų asmeninį gydymo planą.
– Šiemet Jūs pirmasis Lietuvoje atlikote minimaliai invazinę operaciją – estetinę (bikinio linijos) skrandžio mažinimą. Kada, jūsų nuomone, ši operacija reikalinga?
– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nutukusiu laikomas žmogus, kurio masės indeksas viršija 30. Chirurginis nutukimo gydymas taikomas tada, kai nustatomas trečiojo (KMI > 40) arba antrojo laipsnio nutukimas (KMI > 35); kai sergama ir gretutinėmis ligomis: širdies ir kraujagyslių sistemos, miego apnėja, astma ir kt.
Operacijos metodika ir technika su kiekvienu pacientu aptariama individualiai, atliekami tokie tyrimai, kaip pilvo organų echoskopija, gastroskopija. Pavyzdžiui, jei pacientas turi problemų dėl gastroezofaginio refliukso, tokiu atveju rekomenduojama apylankos operacija.
– Nutukęs žmogus jaučia dusulį, dažną širdies plakimą, nuovargį. Kokie dar stebimi simptomai?
– Pirmiausia turintys didesnį viršsvorį skundžiasi prasta bendra savijauta: trūksta energijos, labai sunku judėti, atlikti kasdienius veiksmus (tarkim, pasilenkti ir užsirišti batraiščius) ir pan. Pavalgęs sunkiai virškinamo maisto ar persivalgęs, jaučiasi apsnūdę, nejudrus, apatiškos nuotaikos. Be abejo, prastėja ir miego kokybė: sunkiai užmiegama, dažnai naktį prabundama. Šalia minėtų simptomų pacientai jaučia ir įvairias psichologines bei emocines problemas. Turintys viršsvorio jaučia ir gretutinių ligų, kaip širdies ir kraujagyslių, arterinės hipertenzijos, II tipo cukrinio diabeto, miego apnėjos, dislipidemijos, osteoartrito, simptomus.
Koks gydymas būtų efektyviausias, labiausiai tinkamas konkrečiu atveju, derėtų pasitarti su gydytoju dietologu (mitybos specialistu), pilvo chirurgu, nes ne visais atvejais ši operacija yra galima.
– Kada skrandžio mažinimo operacija nerekomenduotina ar net draudžiama?
– Skrandžio mažinimo operacija nerekomenduojama, jei diagnozuotas sunkus valgymo sutrikimas, sunki psichinė būsena (tada pacientas siunčiamas psichiatro konsultacijai ir gydymui); taip pat kai vartojama daug alkoholio, sergama sunkiomis sisteminėmis ligomis (širdies ir kraujagyslių, kepenų ciroze, kvėpavimo sistemos patologija).
Chirurginis gydymas negalimas, jei pacientui diagnozuota sunki virškinamojo trakto liga; jei buvo atlikta operacija, dėl kurios bariatrinė (nutukimo) operacija nėra saugi.
Taip pat operacija nerekomenduojama, jei žmogus ilgai gydytas steroidiniais (priešuždegiminiais) vaistais.
– Kaip derėtų elgtis pacientui po skrandžio mažinimo operacijos? Į ką atkreiptinas dėmesys pooperaciniu laikotarpiu?
– Klaidinga manyti, kad operacija ims ir stebuklingai ištirpdys svorį. Tikrai ne. Po operacijos prireiks ne tik gydytojo chirurgo, bet ir individualių žmogaus pastangų bei pokyčių.
Po bariatrinės operacijos būtina atsakingai laikytis gydytojo paskirto mitybos plano: pirmąją savaitę – vartoti tik skysčius, antrąją savaitę – skysčius ir trintą maistą ir t.t.
Po operacijos maždaug vieną mėnesį svarbu susilaikyti nuo fizinio krūvio. Vėliau galima pamažu didinti judėjimo amplitudę ir intensyvumą: pradėti nuo vaikščiojimo, palaipsniui pereinant prie aktyvesnio judesio bei mankštos pratimų.
Tada atsižvelgiant į individualią paciento sveikatos būklę, į tai, kaip vyksta gijimas bei maisto toleravimas, pamažu grįžtama ir prie kieto maisto, įprastesnės mitybos.
– Pasikeitęs gyvenimo ir mitybos režimas turėtų tapti nauju įpročiu…
– Visiškai teisingai. Svarbu suprasti, kad pakitęs mitybos ir fizinio aktyvumo režimas turi tapti ne epizodu, o nuolatiniu gyvenimo būdu. Krentantis svoris, besikeičianti būsena, kūno formos ir kaskart gerėjanti bendra organizmo savijauta itin motyvuoja, todėl kiekvieną kitą mėnesį žengti „sveikesnio“ gyvenimo keliu vis lengviau.
Be to, prie sveikesnių mitybos įpročių paprasčiau pereiti ir todėl, kad valgyti savaime norisi mažiau – atliekant skrandžio mažinimą, tarsi pašalinamas ir alkio hormonas.
– Dėkojame už įdomų ir naudingą pokalbį.
Šaltinis: Prienų ir Birštono krašto laikraštis „Gyvenimas“, Veronika Pečkienė.