Vis šiltėjant orams, vaikus išlaikyti kambaryje, nors ir karantinas, tampa vis sudėtingiau, tuo pačiu pamažu auga ir traumų, kurių šiuo metu gana nedaug, skaičius. O atsitikus traumai, neišvengiamai tenka kreiptis į gydytojus, kad ir kaip nesinorėtų šiuo metu būti ligoninės priimamajame, kuris asocijuojasi su didesne tikimybe „pagauti“ virusą. Iki karantino, suteikus pirmąją pagalbą, būdavo rekomenduojama 7-10 dienų bėgyje kreiptis gydytojo ortopedo traumatologo konsultacijai dėl tolesnio gydymo. Kadangi šiuo metu planinės konsultacijos gydymo įstaigose smarkiai apribotos, „Gijos Klinikų“ vaikų ortopedas traumatologas Gintaras Kušleika pateiks keletą patarimų, kaip elgtis, patyrus traumą.
Ko nedaryti, patyrus kaulų lūžių traumas
Vaikui patyrus kaulo lūžį ar kaulų lūžius, skubios pagalbos skyriuje paprastai būna nusprendžiama, ar reikalingas operacinis gydymas, taip pat įvertinama tikimybė dėl lūžusio kaulo „pasislinkimo“, gydant konservatyviai (t.y., gipsuojant). Jei operacijos nereikia, priėmimo skyriuje lūžusi galūnė gipsuojama, t.y., uždedama gipsinė longetė, ir pacientas, pateikus tam tikras rekomendacijas, išleidžiamas namo.
Jei gipsą tenka uždėti ant sutinusios lūžusios rankos ar kojos, egzistuoja nedidelė tikimybė, kad, per kelias dienas atslūgus tinimui, galūnė longetėje taps kiek labiau pajudinama, ir lūžusio kaulo (-ų) fragmentų padėtis pablogės. Tačiau paprastai gipsas išmodeliuojamas ant galūnės pagal tam tikras taisykles, kurios mažina poslinkio riziką. Taip pat labai svarbu nesiremti lūžusia ranka ar koja, – tai ypač aktualu po savaitės, kai skausmo paprastai nebelieka, ir vaikas jau nori pradėti aktyviau judinti galūnę, o jungtis tarp kaulo fragmentų dar yra labai minkšta.
Jei ranka parišta 90° kampu, tą parišimą reikia išlaikyti visą gydymo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, ar ranka sugipsuota nuo plaštakos iki alkūnės, ar iki pažasties. Raiščio nuėmimas, „nes jau nebeskauda“, dažniausiai baigiasi atsirėmimu lūžusia ranka, praradus pusiausvyrą. O tuomet jau kaulo poslinkio tikimybė padidėja kelis kartus. Taip pat nereikėtų nusiiminėti gipso longetės, „kad nebūtų kvapo“ ar „kad oda pakvėpuotų“. Jei gydytojas, dėdamas gipso longetę, išmodeliavo ją pagal visas taisykles, – didelė tikimybė, kad po pirmo tokio savarankiško nuėmimo lūžusio kaulo fragmentai pasislinks.
Svarbu stebėti, ar gipsas „nespaudžia“
Sugipsavus galūnę, per pirmąsias kelias paras labai svarbu stebėti, ar gipsas „nepradėjo spausti“ . Tai gali įvykti, kuomet traumuota galūnė toliau tinsta, tačiau gipsas jau uždėtas, bintas užvyniotas, ir audiniai neturi kur plėstis, tuo pačiu tinstantys raumenys suspaudžia kraujagysles ir nervų šakneles. Tai neatsitinka per kelias minutes, todėl tėvai tikrai turėtų pastebėti požymius.
Jei vaikas pasiskundžia, kad gipsas jam spaudžia, reikėtų atkreipti dėmesį į sugipsuotos galūnės pirštus, – jeigu jie kiek patinę, tampa šiek tiek vėsesni, arba jeigu vaikas pasiskundžia pirštų tirpimu – būtina nedelsiant atlaisvinti longetę. Tai padaryti tikrai paprasta – iš vienos pusės longetė minkšta, taigi, toje vietoje ją reikėtų perkirpti išilgai. Jei matote, kad longetės kraštai įsispaudę į odą, juos kiek atlenkite. Visiškai nuiminėti longetės nereikia. Tuomet vėl viską kiek laisviau apibintuokite. Paprastai per kelias minutes tinimas atslūgsta, nebelieka veržimo jausmo, pranyksta pirštų tirpimas. Gipso spaudimo reiškinių paprastai pavyksta išvengti, laikant traumuotą galūnę kiek aukščiau, šaldant lūžio sritį keliskart per parą (siekiant nesušlapinti gipso, tai daryti reikėtų per maišelį).
Saugokime save ir kitus. Daugumą problemų išspręsim kartu, kai pandemija bus atsitraukusi. O šiuo metu likime namie, nepadėkim jai plisti.